Vestuvių tradicijos ir papročiai

Senųjų tradicinių ir šiuolaikinių vestuvių papročiai - ar tikrai jie taip skiriasi?

Šiandien besituokiantieji vestuves švenčia įvairiausiais būdais. Laikai, kai jaunavedžių sveikinti susirinkdavo visas kaimas ir dūgzdavo kelias dienas – rodos, seniausiai praėjo. Dainos, šokiai, magiški ritualai gerokai modifikavosi ir stipriai atitolo nuo jaunosios kartos. Tačiau tiek įdomių ir prasmingų dalykų būdavo! Gal verta atgaivinti?

Apie senuosius vestuvių papročius, tradicijas ir sėkmę pritraukiančią simboliką pasakoja Valstybinės Jono Basanavičiaus premijos laureatė – etnologė Irena Aušrelė Čepienė. Šiuo metu ji rengia knygą „Lietuvių tradicinės vestuvės“, kuri turėtų pasirodyti kitais metais.

Vietoj aukso žiedų – rūtų vainikai

Daugelį senųjų laikų tradicijų perėmėme dar prieš kelis šimtmečius. Dalis jų šiandien plačiai nebepraktikuojama, dalis – įgavusios kitą formą tampa neatsiejama vestuvių šventės dalimi. 

Pavyzdžiui, piršlio sąvoka atsirado tik XIX amžiuje, – iki tol kiekvienoje bendruomenėje būdavo vyriausiasis viršaitis, kuris sujungdavo žmones. Kaip pasakoja I.Čepienė, viršaitis pasirūpindavo, kad vestuvių rytą jaunieji apsikeistų rūtų vainikais, kurių pynimas turėdavo atskirą prasmę. Tuo metu žiedų nebuvo, todėl pasikeitimas vainikais atstodavo vestuvinius žiedus ir buvo laikomas reikšmingu laimingos santuokos simboliu.

Pagrindiniu mergvakarių ir bernvakarių šventimo akcentu tapdavo pasiruošimas tuoktuvėms. „Mergvakaris pirmiausia būdavo vainiko pynimo šventė, lydima dainų“, – teigia etnologė ir priduria – jaunosios draugės, susirinkusios išlydėti jaunąją, nupindavo jai vainiką, kurį vėliau vyriausioji pamergė santuokų rytą įteikdavo jaunikiui. Tuo tarpu jaunikio draugai pindavo vainiką jaunajai.

Pagoniški ritualai

Ne ką mažiau svarbiu naminių jungtuvių atributu laikytas dievų garbinimas. Papročiai buvo glaudžiai susiję su namų globėjais, todėl nuo senų laikų egzistavo tam tikri ritualai, skirti pagerbti ugnies ir židinio deivę Gabiją. „Jaunoji, išvykdama iš savo namų pas jaunąjį, melsdamasi apeidavo aplink židinį, kreipdavosi į Gabiją palaiminimo ir globos būsimo vyro namuose“, – pasakoja I.Čepienė. 

Anot jos, ne ką mažiau svarbu buvo ir „įėjimo“ į naują šeimą ritualas. „Būsima nuotaka anytai įteikdavo ugnį žarijų pavidalu, tikėdama, kad taip sustiprins šeimos židinį“, – teigia I.Čepienė. 

Toks ritualinis atsisveikinimas modifikavosi, kai aukštaičių ir dzūkų pirkiose laikui bėgant židinio vieta buvo nebe viduryje trobos, o kampe. Nebebuvo galima jo apeiti, todėl jaunamartės sukdavo ratus aplink stalą. „Stalas atstodavo židinį, o jaunoji, prašydama dangaus apsaugos, kalbėdavo su juo kaip su gyva būtybe“

I.Čepienė pasakoja, kad sovietiniais metais, kai buvo kuriamos civilinės metrikacijos tradicijos, buvo sugalvota, kad naujai susituokusioms poroms privalu gauti šeimos židinio simbolį. Sumainę žiedus jaunieji galėdavo namo parsivežti specialius, degaus skysčio pripildytus, indelius ir grįžę juos uždegti. Etnologė prisimena: „Paskui mokė svočias, kad įneštų žvakidę. Dabar pardavinėja ugnį“.

Visą straipsnį skaitykite portale lrytas.lt