Vestuviniai žiedai

Tradicija nešioti vestuvinius žiedus formuotis pradėjo dar Senovės Egipte. Žiedas faraonams buvo tarsi jų kilmės ir aukšto rango įrodymas. Laikui bėgant aristokratai rankas pradėjo puošti ne tik aukso, bet ir sidabro, net stiklo ar molio papuošalais. 
 
Senovės Romoje metalas užėmė svarbesnę vietą. Tik aukštuomenė galėjo sau leisti nešioti aukso dirbinius, sidabras buvo priskiriamas žemesnio sluoksnio piliečiams, o vergai galėjo įpirkti tik papuošalus iš geležies. Būtent Romoje išpopuliarėjo ir vestuvinių žiedų tradicija. Dar prieš santuoką jaunikis būsimos nuotakos tėvams įteikdavo žiedą, kaip savo meilės ir įsipareigojimo įrodymą. Šis ritualas tuomet buvo svarbesnis nei per vestuves duoti įžadai.
 
Dar II a. jaunavedžiai pradėjo keistis bronziniais žiedais, III a. - bronzą pakeitė auksas, o jau IV a. santuokos žiedai tapo svarbia vestuvių ceremonijos dalimi. Ortodoksai žiedą maudavo ant kairės, stačiatikiai – ant dešinės rankos piršto, tačiau tikima buvo tuo pačiu – užmautas žiedas stimuliuoja širdį ir padeda skleistis meilei.
 
Viduramžiais Prancūzijoje buvo tikima, kad ištekėjusi moteris, norėdama patraukti jaunesnio vyro dėmesį, turi įvynioti savo vestuvinį žiedą į nosinę ir jam perduoti. Tuo tarpu Vokietijos baronas Ottas Klotzenbachas tikėjo, kad vestuviniai žiedai gali padėti ir kare. Jis savo tarnams įsakė surinkti visų savo meilužių vestuvinius žiedus – neva jie padės atbaidyti priešą. Galiausiai mūšį jis laimėjo, tačiau įkritęs į tvenkinį nuskendo.

Straipsnis paimtas iš portalo lrytas.lt .